ATŽALYNAS

Kazio Binkio „Atžalyną“ statė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Žemaičių teatrai. Šis kūrinys dėmesio susilaukė ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos teatruose. Ypač populiari XX a. viduryje ir antroje pusėje, ši penkių veiksmų pjesė Vilniaus miesto teatre (dabar – Nacionalinis dramos teatras) pirmą kartą buvo suvaidinta 1940 m. spalio 17 d. (1938 m. Valstybės teatre režisuotą Boriso Dauguviečio spektaklį į Vilniaus sceną perkėlė režisierius Kazys Jarašiūnas; spektaklio dailininkas – Stepas Žukas). Išskirtinio dėmesio susilaukė Juozo Miltinio Panevėžio teatre režisuotas „Atžalynas“ (1941). Kaip ir kituose pirmuosiuose pastatymuose, J. Miltinis siekė vaidybos paprastumo, labiausiai vengė jausmų nenuoširdumo.

Naują režisūrinę versiją kartu su įvairių kartų aktoriais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kuria garsus Lietuvos režisierius, 2004 m. Nacionalinės premijos laureatas Jonas Vaitkus.

Režisierius teigia, jog šiame pastatyme sieks dokumentalumo, o iš aktorių reikalaus vidinio jausmo. „Svarbu, kad jie turėtų aiškias nuostatas, pasaulėjautą, sugebėjimą rimtai įsigilinti į žmogų – ne sudėtingą, išlaužytą, išblaškytą, sutraiškytą, nesuprantantį savęs, gyvenantį instinktais tarp pinigų ir jausminių aistrų, bet žmogų, kuris turi viltį, perspektyvą, kuris tiki, kad žmogaus gyvenimas yra didžiausia vertybė. Tik tada, žvelgdamas į gyvenimą – nuo gimimo iki paskutinio atokvėpio – pradedi suvokti, kaip vėlai, kaip per vėlai žmonės visa tai supranta: bijo gyventi, jausti ir atsakyti už savo gyvenimą. Man skaitant švarų „eilėraštį“ – koks yra „Atžalynas“ – šie dalykai tampa reikalingi: ir mums, ir žmonėms, kurie dirbs prie šio spektaklio“, – kalba J. Vaitkus.

Kazys Binkis (1893 m. lapkričio 16 d. Gudeliuose (Biržų apskritis) – 1942 m. balandžio 27 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse) – poetas, dramaturgas, vertėjas, publicistas. Pasirašinėjo slapyvardžiais K. Alijošius, K. Papilietis, Kazys, Kazys Roviejietis, Nedarbininkas, Neklaipėdietis, Nelatvis, Nepartyvis, Ras Desta, Riza Chanas. Mokėsi Papilio pradžios mokykloje, „Saulės“ kursuose Kaune, Biržų progimnazijoje. 1906 m. baigė 4 klases Biržų keturklasėje mokykloje, 1912–1915 m. dirbo „Vilties“ redakcijoje Vilniuje, baigė mokytojų kursus. Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo Papilyje. 1919 m. Vilniuje pradėjo leisti žurnalą „Liepsna“. Vilnių užėmus lenkams, Kaune dirbo spaudos biure. 1920–1923 m. su pertraukomis studijavo literatūrą ir filosofiją Berlyno universitete. Buvo avangardistinės keturvėjininkų literatūrinės grupuotės iniciatorius ir vadovas. 1922 m. išleido „Keturių vėjų pranašą“, 1924 m. kartu su kitais bendraminčiais įkūrė žurnalą „Keturi vėjai“. Parengė lietuvių poezijos ir liaudies dainų antologijas. Dirbo Lietuvių rašytojų draugijoje, keletą metų buvo jos valdybos narys, prisidėjo prie „Literatūros naujienų“ leidimo, vertėsi žurnalistika, rašė literatūros, švietimo klausimais. Kūrybinis K. Binkio palikimas nėra didelis, tačiau visuose žanruose jis pasiekė didelių aukštumų. Svarbesni kūrybos leidiniai: poezijos rinkiniai „Eilėraščiai“ (1920), „100 pavasarių…“ (1923, 1926), humoristinės poemos, feljetonai „Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos“ (1928), pjesės „Atžalynas“ (1938), „Generalinė repeticija“ (1940, išsp. 1958). Nepakartojami Binkio impresionistiniai trioletai, jo paties vadinti „utomis“ (terminas iš japonų poezijos). Išleido poezijos knygų vaikams, sudarė lietuvių poezijos antologijas „Vainikai“ (1921), „Antrieji vainikai“ (1936). Išvertė Aleksandro Puškino, Aleksandro Bloko, Stefano Zweigo, Luigi Pirandello ir kt. kūrinių.
 

Organizatorius: Lietuvos nacionalinis dramos teatras