Vargas dėl proto

Pjesė pasakoja apie jaunuolį, grįžusį namo iš užsienio ir supratusį, kad jo mylimosios, kurią ketino vesti, širdis priklauso kitam. Apmaudą Čackis išlieja ant Maskvos aukštuomenės, pašiepdamas joje vešinčias bjaurias ydas, tačiau netrukus pats tampa šio sociumo auka – jaunuolis apšaukiamas pamišėliu. Režisierius J. Vaitkus spektakliui sugalvojo neįprastą pabaigą.

A.Gribojedovo amžininkai pjesėje (1824 m.) įžvelgė aštrią socialinę satyrą, todėl cenzūra rašytojui neleido jos nei publikuoti, nei perkelti į sceną. Anot režisieriaus J. Vaitkaus, pjesėje gvildenamos temos svarbios ir šiandien, jos egzistuoja ir mūsų gyvenimuose: galbūt pasikeitė gyvenimo būdas, išoriniai veiksniai, tačiau esmė, apimanti žmonių santykius, politiką, valdininkiją, socialinį gyvenimą, nepasikeitė.

***

„Iki šiol bet kuriame rusų teatre veikia auksinė taisyklė: jeigu trupės aktorių kiekis ir kokybė „susidėlioja" visiems „Vargo dėl proto" personažams, reiškia, su jais galima imtis bet kokios dramaturgijos – nuo klasikos iki avangardo" – kritikė Tatjana Jasinskaja.

„Niekas nepasikeitė nuo pjesės parašymo laikų – žmonės yra tokie patys. Vaitkus netiki pasaulio atpirkimu. Jis tik diagnozuoja, kad išnaikinti visuomenės parazitus taip pat utopiška kaip ir tarakonus. Režisieriui svarbu parodyti žiūrovams, kas vyksta iš tikrųjų. [...] Nors „Vargas dėl proto" laikomas socialine politine satyra, žvelgiant šių dienų akimis, tai greičiau psichologinė komedija, skirta kovai su biurokratais. Todėl idėjinis spektaklio sluoksnis ne tik dygus, ryškus, akivaizdus, bet ir aktualus", – kritikė Daiva Šabasevičienė.

„Meistriška režisieriaus ranka priverčia spektaklio sociumo medūzas transformuotis į išraiškingas, „vaitkiškai" aštrias formas, kurias aktoriai suvaidina ne tik su užsidegimu, išradingai ir meistriškai, bet ir su tam tikru atsiribojimu, gebėjimu įvertinti personažą iš šalies" – kritikė Ingrida Ragelskienė.

„Marionetiškos XIX a. pradžios Maskvos aukštuomenės figūros, pro kurių ausis ir akis neprasprūsta nė vienas svarbiausiųjų veikėjų žodis, tik dar labiau paryškina esminę scenoje „proto drama" virtusios komedijos koliziją. Nėra tokio herojaus, kurio nesutriuškintų masės jėga, ir nėra tokio proto, kurio neįveiktų bukumas ir akli papročiai", – kritikė Rasa Vasinauskaitė.