Balta drobulė

PRITAIKYTA KURTIESIEMS

87-asis – poetas Antanas Garšva, neturėdamas galimybės pasišvęsti vien savo kūrybai ir siekti sielos nemirtingumo, priverstas dirbti sizifišką liftininko darbą didžiausiame New Yorko viešbutyje. Jo suskaldytos sąmonės neapleidžia gimtųjų namų ilgesys, o protarpiais šmėžčioja kadaise mylėtų moterų atvaizdai. Garšva atsisako meilės, nutraukia žmogiškus ryšius, lieka vienišas lifto narve ir visgi nuolatos gyvena vilties išsipildymo troškime.

Tarp meilės ir praradimo, kūrybinės laisvės ir kančios besiblaškantis spektaklio herojus – tai betarpiškas mūsų chaotiškų laikų kenčiančio žmogaus asmenybės piešinys.

Garšva, milžiniškos mašinos straigtelis, beatodairiškai ieško savęs įprasminimo. Atsisakęs visų iliuzijų, pasilieka tik savo poeziją. Tačiau kūrybinis svaigulys ir desperatiškos pastangos atrasti tiesą atneša tik kančią…

„Atkaklus, beveik fanatiškas tobulumo siekis kūryboje dažniausiai ribojasi su beprotybės slenksčiu, ką liudija ir šiame kūrinyje pasirodantys didieji rašytojai – Nitzsche, Edgar Poe, Ezra Pound, Kafka, Emily Dickinson…“, – teigia sovietmečiu dėl politinių priežasčių emigranto dalią patyręs spektaklio režisierius Jonas Jurašas, kuriam ypač artima svetur atsidūrusio  Antano Škėmos  ir jo prototipo Antano Garšvos dvilypė savijauta: jo abejonės, blaškymasis tarp troškimo ir negalėjimo grįžti į savo namus, tarp netikėjimo ir noro tikėti, tarp absurdo suvokimo ir prasmės ieškojimo.