Lietuvos rusų dramos teatras

Pirmąją nuolatinę rusų teatro trupę 1864 metų gruodį Vilniuje įkūrė įžymus Sankt Peterburgo Imperatoriškojo Aleksandrijos teatro artistas Pavelas Vasiljevas. Teatras buvo generolo gubernatoriaus žinioje, jam kasmet buvo skiriama subsidija. 1864 m. sausio 8 d. buvo priimtas specialus "Potvarkis dėl teatro", reglamentavęs jo veiklą. Teatro garbės globėjais tapo kunigaikštis Šachovskojus-Strešnevas ir grafas Ožarovskis. 1865 m. buvo išleistos "Taisyklės Vilniaus teatro artistams".

Teatras ypač klestėjo ХIХ amžiaus pabaigoje, kai susibūrė stipri nuolat vaidinanti antreprizė, kuriai vadovavo Konstantinas Nezlobinas. Tuo laikotarpiu repertuaro pagrindą sudarė rusų dramaturgų kūriniai: N. Gogolio "Revizorius", A. Gribojedovo "Vargas dėl proto", A. Ostrovskio "Pasiutę pinigai", "Talentai ir gerbėjai", "Bekraitė", I. Turgenevo pjesės, A. Tolstojaus trilogija "Ivano Rūsčiojo mirtis", "Caras Fiodoras Joanovičius", "Caras Borisas". Tuo metu populiari buvo naujos kartos autorių - A.Čechovo, G. Hauptmano, H. Ibseno dramaturgija. Keletą sezonų (1894-1895 ir 1895-1896 metais) teatre vaidino didžioji rusų teatro aktorė Vera Komisarževskaja.

Pirmojo pasaulinio karo metais trupė iširo, o nuo 1946 metų rugsėjo 21 dienos stacionarus teatras vėl pradėjo veikti, pasirodžius spektaklio Aleksandro Ostrovskio "Be kaltės kalti" premjerai. Pirmųjų spektaklių repeticijos vyko Maskvoje. Pirmuoju teatro meno vadovu buvo Uzbekijos TSR liaudies artistas V. Ladyginas. Vėliau teatro meno vadovais  buvo S. Vladyčinskis, V. Velikatovas, A. Novoskolcevas, J. Markova, A. Poliakovas. Po dažnos vyriausiųjų režisierių kaitos laikotarpio teatro meno vadovu tapo Viktoras Golovčineris (1955 - 1962), kurio vadovavimo metu teatras susiformavo kaip turintis savitą kūrybinį braižą vientisas meno kolektyvas. Nuo 1955 metų Rusų dramos teatras vaidino svarbų vaidmenį respublikos teatriniame gyvenime, jo spektaklius gastrolėse už Lietuvos ribų puikiai vertino žiūrovai ir kritikai. Po V. Golovčinerio teatrui vadovavo Vladimiras Galickis (1962 - 1966), Jevgenijus Chigerovičius (1966 - 1970), Romanas Viktiukas (1970 - 1974), Vitalijus Lanskojus (1975 - 1978), Vladimiras Zacharovas (1979 - 1981), Ivanas Petrovas (1981 - 1988).

Permainos, įvykusios šalyje ir jos teatruose  devintojo dešimtmečio pabaigoje ir 90-aisiais metais, negalėjo nepalikti pėdsako teatro kolektyvo gyvenime. Naujaisiais laikais reikėjo ir naujo požiūrio į įprastą veiklą, kitokių vadovavimo teatrui formų, daugelio estetinių kriterijų naujo įvertinimo.

Nepriklausomybės metais Rusų dramos teatras tęsia aktyvią kūrybinę veiklą. Jo spektaklius galėjo pamatyti ne tik Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos miestų gyventojai, taip pat Rusijos bei Lenkijos žiūrovai. Teatras reguliariai dalyvauja tarptautiniame festivalyje "Baltijskij dom" Sankt Peterburge, taip pat dalyvavo 2001 metų III pasaulinėje teatrų olimpiadoje Maskvoje, rodė spektaklius įvairiuose festivaliuose Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Baltarusijoje, Izraelyje.

Pastaraisiais metais teatras vis glaudžiau bendradarbiauja su Rusijos teatro veikėjų sąjunga. 2004 metų lapkritį grupė jaunų aktorių mokėsi meistriškumo klasėse Maskvoje pagal rusakalbių teatrų NVS ir Baltijos šalyse rėmimo programą. Į premjeras atvyksta kritikai iš Maskvos, spektakliai sulaukia Rusijos televizijos kanalo "Kultūra" dėmesio.

Daug metų teatro pastatas, kurio dabar jau nėra miesto žemėlapyje, buvo Jogailos gatvėje.
80-ųjų metų viduryje kolektyvas persikėlė į istorinį teatro pastatą J. Basanavičiaus gatvėje, kuriame ir dirba iki šiol. Teatro pastatas - architektūros paminklas Senamiestyje, kuris paskelbtas UNESCO saugojamu kultūros paveldu.