Dvi poniutės į Šiaurės pusę

Dvi seserys išvyksta į iš pirmo žvilgsnio nelinksmą kelionę: su motinos pelenų urna jos važiuoja ant tėvo kapo. Kelionė virsta eile nutikimų: nuvaro autobusą, „užkimba“ bare, šoka ir atsiduoda prisiminimams... Seserys, kurios per visą gyvenimą beveik nesidomėjo viena kitos likimu, po motinos mirties tampa artimiausiomis draugėmis...

Dėl labai liūdnų priežasčių, kriminalinių introdukcijų kupina neįtikėtina kelionė momentais joms tampa ir priežastimi filosofiniam pasikalbėjimui...

Pierre Notte pjesė „Dvi poniutės į Šiaurės pusę“ Prancūzijoje turėjo didžiulį pasisekimą ir žiūrovų, ir teatro kritikų tarpe (premjera – 2008 m. Paryžiaus La Pépinière-Théâtre). Kritikai ją išrinko geriausia metų pjese.


„Šiuo keistu laikmečiu, kai ore sklando padidintas žmonių žiaurumo lygis, nusprendėme imtis šito kūrinio, tikėdamiesi gauti patarimų... Mėginame sukurti spektaklį apie meilę artimam. Apie tai, kaip mes nevertiname žmonių kol jie gyvi, neskiriame jiems nei laiko, nei šilumos, o pradedame mylėti tuomet, kai jau būna vėlu...

Aukštėja tvoros ir rambėja sielos. Ne tik kaimynas kaimyno netrokšta regėti... Po įvairias „pasvietes“ išsibarstė vyrai, žmonos, sūnūs ir dukros. Likome vieni, tačiau sau – patys mieliausi, protingiausi, geidžiamiausi. Per „forsus“, „fyfas“, „pistpankius“ nesimato nieko...

Priesaką „mylėk savo artimą kaip pats save“  pakeitėme dietomis, įvaizdžiais, „falšvertybėmis“ ir blaškymusi po išpardavimus...“ (A. Vizgirda)